Makedonija ir nauji Ernestos atradimai
Stovykla prasidėjo 2014 m. liepos 16 dieną, Ohride prie to paties pavadinimo ežero, įsitaisiusio kalnuotame Albanijos ir Makedonijos pasienyje. Tai giliausias ir seniausias ežeras Balkanuose. Dėl Ohrido ežere ir jo pakrantėse gausiai sutinkamų unikalios gyvosios gamtos bei istorinio palikimo, ežeras su pakrantėmis buvo įtrauktas į UNESCO kultūros ir gamtos pasaulio paveldą. Turbūt nesunku suprasti, kad mokymasis tokioje vietoje prilygo maloniai terapijai, o ne studentiškai kasdienybei.
Pirmąją dieną susipažinome su Ohrido miestelio apylinkėmis.Labai daug apie šalies istoriją ir vietines įžymybes papasakojo soroptimistė iš Strugos klubo. Susipažinome su nuostabiu kultūriniu bei architektūriniu paveldu, prisilietėme prie šalies istorijos, kuri yra glaudžiai susijusi su Bizantijos bei Osmanų imperijos palikimu. Neįmanoma nepastebėti gan turtingo šalies religinio paveldo – vienuolynų, freskų, mozaikų ar įvairaus tipo parduotuvėlių, kuriose prekiaujama religinės tematikos paveikslais, rankdarbiais bei suvenyrais. Daugumai merginų tai buvo pirmoji viešnagė šioje šalyje, todėl visos liko sužavėtos nuostabaus kraštovaizdžio, architektūros bei draugiškų žmonių.
Akį džiugino nuo kiekvienos vietos atsiveriantis kalnų bei ežero mėlynės kraštovaizdis. Atrodė, kad patekome į atvirukų pasaulį – taip viskas buvo tapybiška bei skaidru. Dėmesį traukė tai, kad beveik kiekvienas namas turi bent po vieną balkoną. Neretai einant akmenimis grįstomis gatvelėmis buvo galima pamatyti balkonuose kavą gurkšnojančius ir smalsiai praeivius stebinčius vietinius gyventojus. O takeliu tingiai prašliaužianti maža gyvačiukė ar vikriai į žoles neriantis driežas čia kasdienybė, kuria gali stebėtis tik užsieniečiai.
Kol vieni pirkdavo atvirukus su gražiausiais vaizdais, kiti tiesiog iš pat labo ryto pasičiupę knygą keliaudavo į tuos pačius kinematografinius paplūdimius, išaižėjusių tiltų bei akmenų kaitrą, pakrantėje pririštą valtį, ar vietines lauko kavines. Gyvenimas rytais čia vos juntamas, bet toks sodrus.
Na, o vakarais gyvenimas užverda tarsi koks stebuklingas eliksyras raganos katile. Po kaitrios dienos žmonės su visa jėga įsiveržia į miesto gatves. Vieni užgula lauko kavines ir, be perstojo kalbėdami, geria savo taip mėgstamą turkišką kavą. Retkarčiais gali pamatyti gyvai grojančius ir dainuojančius vietos muzikantus. Jie dailūs, pasitempę ir nuolatos šypsosi. Kai kurie praeiviai tiesiog nusiperka šalikėlėje ant grotelių iškeptą kukurūzo burbuolę, o gal sustoja paplepėti prie suvenyrų pardavėjos. Kiekvienas turi savo mažų ritualų. Tuo tarpu kiti naktibaldos ramybės ieško kiek atokesnėse vietose šalia ežero. Atsisėda prie staliuko ir rankose laikydami smilkstančią cigaretę ilgesingai žiūri į tamsų, švelniai tyvuliuojantį ežero vandenį. Iš visų pusių sklinda muzika ir žmonių šurmulys, persipynęs su nesustabdomu skubėjimu kuo daugiau pamatyti ir noru gyvenimą valgyti dideliais kąsniais...
Tačiau reikėjo pasinerti ne tik į svetimų žmonių kasdienybę, bet ir į kitą, laikiną rutiną – paskaitas lyderystės akademijoje. Grafikas buvo ganėtinai įtemptas, nes pradėdavome devintą valandą ryto, baigdavome aštuntą vakaro. Dirbome su skirtingomis dėstytojomis iš įvairių šalių. Rytai prasidėdavo su vokiete Sabine Blum ir jos vedamais pilateso užsiėmimais. Vėliau šią trenerę pakeitė turkė Dilsen Oktay. Ji mus mokė jogos pratimų. Daug laiko praleidome su muzikos dėstytoja Pia Dahl iš Danijos, kuri pasidalijo savo patirtimi kaip reikia teisingai artikuliuoti, kvėpuoti bei raiškiai kalbėti. Išmokome ką reikia daryti, kad pajaustumėm skaitomą tekstą, mokėtumėm įtikinamai perteikti emocijas, taip pat sužinojome ką apie kiekvieną gali išduoti jo kūno kalba. Turėjome įvairių praktinių užsiėmimų, kurie padėjo įtvirtinti gautas žinias. P. Diahl – labai ryški asmenybė. Kiekvienas jos žodis sodrus ir pripildytas gyvenimo išminties, o charizma apima kiekvieną, kuris jos klausosi.
Kitai kadencijai išrinkta soroptimisčių pasaulio prezidentė Yvonne Simpson iš Naujosios Zelandijos, ne tik įdomiais pratimais bei žaidimais padėjo pagerinti klausymosi įgūdžius, bet ir parodė, koks išties turi būti žmogus – šiltas, supratingas ir neskubantis teisti. Ji mielai įsijungdavo į grupines užduotis su kitomis studentėmis, o prie pietų stalo noriai pratęsdavo nebaigtas diskusijas.
Na, o kalbos bei komunikacijos dėstytoja Rhonda L. Bowen apskritai nepaliko nė vienos abejingos. Paskaitų metu į diskusijas ji įtraukdavo kiekvieną studentę, ir tai suteikė bendruomeniškumo bei vienos didelės šeimos pojūtį, kas vėliau labai atsikartojo ir bendravime laisvu laiku. Užduotys parinktos taip taikliai, kad kiekviena studentė suprato, jog visiškai nesvarbu, kokia žmogaus tautybė ar kokia kalba jis kalba, jei už viso to slepiasi noras išklausyti ir suprasti. Be to, turėjome unikalią galimybę pamatyti Vokietijoje pastatytą ir dar kitose užsienio šalyse neafišuotą dokumentinį filmą ,, Vulva 3.0“. Tai filmas apie gana mažai visuomenėje diskutuojamą problemą – moters lytinių organų anatomiją ir vulvos mitologizavimą.
Mano nuomone, akademijos veikla labai struktūruota ir nuosekliai apgalvota. Visos dėstytojos buvo kruopščiai pasiruošusios paskaitoms, turėjo daug papildomos ir dalijamosios medžiagos, noriai paaiškindavo, jei kas nesuprasdavo, dėmesingai išklausydavo kiekvienos studentės klausimą ar pastabą.
Beveik per kiekvieną paskaitą tekdavo dirbti porose ar pasiskirsčius į grupes. Tai geras pasirinkimas, nes merginos buvo atvykusios iš įvairių šalių( tokių, kaip Turkija, Danija, Vokietija, Makedonija ar Lietuva) ir privalėjo bendrauti anglų kalba. Taigi, darbas grupėse ne tik padėjo sumažinti kalbos barjerą, bet ir suteikė galimybę artimiau pažinti kitas akademijos dalyves bei užmegzti su jomis šiltesnius santykius. Ką jau kalbėti apie tai, kad galėjome patobulinti derybų meną, klausymo įgūdžius bei gebėjimą rasti sprendimą tinkantį visoms pusėms.
Labai įkvepiantis buvo asmenybių istorijų ciklas. Beveik kiekvieną vakarą turėdavome galimybę artimiau susipažinti su dėstytojomis ir jų gyvenimo istorijomis. Tai labai naudinga patirtis, kadangi buvo galima pasisemti tikėjimo ir įkvėpimo bei suprasti, kad visi sėkmingi žmonės taip pat ne kartą susidūrė su negandomis. Toks žinojimas sunkiomis akimirkomis leidžia pasitikėti savimi ir galvoti, kad jei kas nors įveikė sunkias kliūtis, tai gali ir tu.
Daug dėmesio skirta pačiai lyderystės teorijai. Bandėm išsiaiškinti, koks turėtų būti lyderis šiuolaikinėje visuomenėje. Sužinojome, kad esama daug įvairių lyderių tipų, tačiau bene labiausiai juos visus vienijantis bruožas yra tas, kad tai žmogus, kuris sutelkia aplink save aplinkinius bei nurodo jiems kryptį. Tai ne vadovas, kuris pirštu nurodinėja kur eiti ir ką daryti, bet žmogus, kuris pats yra priekyje ir kitiems rodo kelią bei viską išbando pats pirmas. Lyderis - tai idėjų generatorius ir tas, kuris žino ką pasakyti kiekvienam savo komandos nariui, kad jį motyvuotų. Taigi, kad geriau pažintumėm savo stipriąsias ir silpnąsias savybes, kurios gali būti lyderio užuomazgos, darėme įvairius pratimus bei psichologinius testus, padedančius geriau susivokti savyje.
Draugiškame merginų ir moterų būryje laikas prabėgo nepastebimai. Ir liepos 25 dieną, atėjus metui skirstytis ir vykti namo, buvo kiek liūdna, nes kiekvienos gyvenime tai buvo viena gražiausių patirčių, kuri parodė, kad išties moterys viena kitai nėra konkurentės. Ir studenčių bei dėstytojų bendras darbas įrodė, kad tai yra nenuginčijama tiesa, kurią norint pamatyti tereikia atsiverti pasauliui.
Taigi, dar kartą labai norėčiau padėkoti visoms soroptimistėms, kurios prisidėjo prie šios mano kelionės bei galimybės sudalyvauti lyderystės akademijoje. Ypatingai norėčiau padėkoti Raseinių soroptimisčių klubo prezidentei Elonai Mikalauskienei, kuri manimi tikėjo ir paskatino dalyvauti. Tai tik dar vienas pavyzdys, kad gyvenime dosnūs ir gero linkintys žmonės atsiranda tada, kai to mažiausiai tikiesi.
Ernesta Dambrauskaite, VDU studentė
